Ilgametė patirtis rodo, kad tinkamo kuro parinkimas yra esminis veiksnys, lemiantis šildymo sistemos ilgaamžiškumą, efektyvumą ir saugumą. Nors kieto kuro katilai atrodo paprasti naudoti, netinkamas kuro pasirinkimas gali greitai tapti rimtų problemų šaltiniu. Geriausiu ir patikimiausiu diagnostikos įrankiu tampa pati katilo degimo kamera, kuri aiškiais ženklais signalizuoja apie neefektyvų ar kenksmingą kūrenimą. Atkreipus dėmesį į šiuos signalus, galima išvengti didelių klaidų, kurios veda prie brangaus remonto ir mažina šildymo efektyvumą.
Degimo kamera – tai tarsi katilo „sveikatos“ ataskaita. Jos būklė, pelenų spalva ir konsistencija, suodžių bei dervų nuosėdos tiksliai atspindi, kokiu kuru buvo kūrenama ir kokioje temperatūroje vyko degimo procesas. Gebėjimas laiku atpažinti šiuos požymius leidžia ne tik tausoti savo įrangą, bet ir taupyti kuro sąnaudas, nes efektyvus degimas užtikrina maksimalų šilumos atidavimą. Aptarkime, kokie konkretūs požymiai išduoda, kad naudojamas kuras netenkina kieto kuro katilo gamintojo rekomendacijų.
Pagrindiniai požymiai, rodantys netinkamą kuro naudojimą
Idealios būklės degimo kamera po išdegimo proceso turėtų būti padengta minimaliu, lengvai pašalinamu, šviesiai pilku ar baltu pelenų sluoksniu. Bet kokios tamsios, kietos ar lipnios nuosėdos rodo nukrypimus. Šios problemos skirstomos į kelias pagrindines kategorijas, kurias tiesiogiai lemia kuro drėgnumas, cheminė sudėtis ir peleningumas.
1. Storas suodžių ir dervų sluoksnis
Tai yra pats akivaizdžiausias ir dažniausiai pasitaikantis ženklas. Storas, juodas, lipnus dervos sluoksnis, dengiantis degimo kameros sieneles, šilumokaitį ir net dūmtraukio angas, beveik visada atsiranda dėl nepakankamai sauso kuro.
Kai kūrenamos drėgnos malkos (kurių drėgnumas viršija 20 procentų), didelė dalis šilumos energijos išeikvojama vandens garinimui. Dėl to degimo temperatūra yra per žema, o kuro degimas tampa nepilnas. Šilumai garinant vandenį, garai susimaišo su kuro dujomis ir anglies dalelėmis. Ši agresyvi dūmų masė kondensuojasi ant šaltesnių katilo paviršių, virsdama kieta derva ir suodžiais. Šis sluoksnis veikia kaip izoliatorius, reikšmingai mažinantis šilumos perdavimą į šildymo sistemą, o tai reiškia, kad permokate už kurą. Be to, šios nuosėdos kelia didelę gaisro dūmtraukyje riziką. Tai ypač aktualu tiems, kurie naudoja ilgai degančius kieto kuro katilo modelius ir tikisi maksimalaus efektyvumo.
2. Kietos, stikliškos nuosėdos (šlakas arba klinkeris)
Šlakas – tai kieto pavidalo, dažnai juoda ar žaliai stikliška, sunkiai pašalinama masė, kuri susidaro ant degimo grotelių arba kameros dugne. Jo atsiradimas yra neginčijamas įrodymas, kad kūrenama neleistinomis medžiagomis arba kuras turi didelį mineralinių priemaišų kiekį. Šlakas formuojasi tuomet, kai aukštoje temperatūroje kure esantys mineraliniai junginiai (pvz., smėlis, metalų druskos, stiklo ar plastiko likučiai) tirpsta, o vėliau vėsdami sukietėja. Šlakas sukelia dvi pagrindines problemas:
- Oro srauto blokavimas: šlakas uždengia degimo groteles, stabdo pirminio oro tiekimą ir sutrikdo degimo procesą, dėl to jis tampa nepilnas.
- Grotelių pažeidimas: kietosios nuosėdos gali deformuoti judančias ar fiksuotas groteles, o granulių katiluose – pažeisti padavimo mechanizmus.
Ši problema ypač aktuali tais atvejais, kai kūrenama neaiškios kilmės briketais, atliekomis, statybine mediena ar kitomis buitinėmis šiukšlėmis, kurios katilo degimo kameroje virsta kenksminga, sunkiai pašalinama mase. Dėl šios priežasties būtina griežtai laikytis gamintojo nurodymų dėl leidžiamo kuro tipo.
3. Neįprasta pelenų spalva ir gausumas
Kokybiškas, sausas kuras palieka mažą kiekį pelenų, kurie yra purūs, šviesiai pilki arba balti. Jei pastebite, kad:
- Pelenų kiekis yra neįprastai didelis: tai rodo didelį naudojamo kuro peleningumą (pvz., prastos kokybės anglies, šiaudų briketų ar nekontroliuojamos sudėties medienos atliekų naudojimą). Didelis pelenų kiekis reikalauja dažno valymo ir sutrikdo degimą.
- Pelenai yra gelsvos, žalsvos ar ryškiai tamsios spalvos: tai signalizuoja apie cheminę taršą. Žalsvas atspalvis gali reikšti metalų (pvz., vario) likučius, o ryškiai geltonas – sieros ar chloro junginių perteklių. Tokios cheminės medžiagos gali sukelti ne tik nuosėdas, bet ir spartinti metalo koroziją katilo viduje.
4. Korozijos židiniai ir kondensatas
Smarkus kondensato susidarymas, ypač apatinėse katilo dalyse ir prie dūmtraukio pajungimo vietos, signalizuoja apie du dalykus: žemą katilo darbinės temperatūros režimą arba, vėlgi, per didelį kuro drėgnumą. Vandens garai, susidarę degimo metu, susiduria su šaltesniais katilo paviršiais. Jei šie paviršiai atvėsta žemiau rasos taško, susidaro skysta drėgmė. Ši drėgmė susimaišo su degimo produktais, sudarydama agresyvią rūgštinę terpę, kuri sparčiai ardo metalą.
Degimo kameros viduje esanti metalo korozija, ypač matoma suvirinimo siūlių srityse, yra lėtas, bet destruktyvus procesas. Jis neišvengiamai sutrumpina katilo tarnavimo laiką ir gali baigtis sistemos pratekėjimu ar gedimu. Šie požymiai rodo du dalykus – arba per žemą grįžtamojo vandens temperatūrą, arba per didelę kuro drėgmę.
Kuro parinkimo taisyklės ir prevencinės priemonės
Siekiant užtikrinti aukštą šiluminį efektyvumą ir katilo ilgaamžiškumą, būtina griežtai laikytis kuro kokybės reikalavimų. Tai yra pagrindinė prevencinė priemonė nuo visų aukščiau išvardytų problemų.
Kontroliuokite drėgmę
Sausumas yra švaraus degimo pagrindas. Kūrenimui skirtos malkos privalo būti džiovintos ne mažiau kaip 12 mėnesių, o geriausia – 24 mėnesius. Maksimali leistina drėgmė neturėtų viršyti 20 procentų. Jei turite galimybę, rekomenduojama naudoti drėgmės matuoklį. Perkant briketus ar granules, visada rinkitės sertifikuotą kurą, ant kurio pakuotės nurodytas mažas drėgnumo lygis, paprastai siekiantis 8–10 procentų.
Kūrenant sausu kuru, degimo kamera pasiekia aukštesnę degimo temperatūrą, o tai užtikrina pilnesnį ir švaresnį kuro sudegimą bei ženkliai sumažina dervų susidarymo riziką. Tai ne tik pagerina katilo efektyvumą, bet ir sumažina dūmtraukio apnašų kiekį, kas yra kritiškai svarbu saugiam eksploatavimui.
Atmintina taisyklė: katilas nėra šiukšlių deginimo krosnis
Kategoriškai draudžiama kieto kuro katile deginti buitines atliekas, plastiką, lakuotą, dažytą, klijuotą ar impregnuotą medieną, tekstilę, alyvą ar padangas. Šios medžiagos išskiria didelį kiekį cheminių medžiagų ir teršalų, kurie ne tik tiesiogiai kenkia Jūsų kieto kuro katilo įrangai, bet ir smarkiai teršia aplinką. Šie teršalai yra pagrindinė šlako, korozijos ir dervų susidarymo priežastis, kuri neišvengiamai veda prie katilo remontų ir brangių valymo procedūrų. Katilo kūrenimui turi būti naudojama tik tam skirta kietojo kuro rūšis.
Rinkitės tik patikimų tiekėjų sertifikuotą kurą, kuris atitinka Jūsų katilo tipą. Nuolatinis vizualus degimo kameros stebėjimas ir jos būklės analizė leidžia Jums būti pirmuoju techninės priežiūros specialistu. Jei degimo kameros sienelės yra tamsios, dervotos arba randate kietų apnašų – tai yra aiškus ženklas, kad kuro kokybė yra nepriimtina ir ją būtina keisti, kol problema netapo negrįžtama. Rūpinimasis kuro kokybe yra esminis elementas, norint pasiekti aukštą šilumos atidavimą ir mėgautis komfortu be nuolatinio remonto rūpesčių. Kieto kuro katilų savininkai, kurie vadovaujasi šiomis paprastomis taisyklėmis, pastebi ne tik mažesnes kuro sąnaudas, bet ir rečiau kreipiasi dėl techninio aptarnavimo.
